Išvertus iš lotynų kalbos, žodis „minister“ reiškia „tarną“. Nuo pat savo ištakų ministerijos samprata siejasi su rūpesčiu kitais, įsiklausymu ir patarnavimu, atliepiančiu įvairiems poreikiams. Vis dėlto, istorijos eigoje ministerijos idėja palengva keitė savo prasmę, jo vaidmuo vis labiau imtas matyti kaip valdymo, procesų koordinavimo ir galios sutelkties centras.
Greta to, ministerijų, kaip ir kitų valstybės struktūrų, architektūrinio egzistavimo matmenį nuolat lydėjo simbolinis įforminimas. Santykių su visuomenę pobūdį apibrėždavo įcentruota vieta urbanistiniame plane, vertikalia subordinacija grįstas pastatų didingumas ar net skulptūrinėmis bei ornamentinėmis formomis demonstruojama galia. Sykiu šie pastatai išlaikydavo gana aiškų indeksą, kuris leisdavo juos lengvai atpažinti, lyginant su kitomis urbanistinėmis struktūromis. Paprastai tariant, valstybės aparato pastatai turėjo aiškiai skirtis nuo amatininkų dirbtuvių, gyvenamųjų pastatų ar parduotuvių.
Paskutiniais dešimtmečiais ši tendencija buvo beveik prarasta. Valstybė imta lyginti su verslu, jos funkcijų specifika ištirpo komercinių ir urbanistinių formų kontekste. Tokiu būdu įvyko reprezentacijų niveliacija, o valstybės architektūrinė pateiktis prarado savo specifiką.
Šio projekto centre atsiduria trilypė intencija.
Viena vertus, norima pabrėžti demokratinėje visuomenėje itin svarbią ministerijos atvirumo, prieinamumo ir dar Antikoje pabrėžtą „tarnystės“ idėją, kuri aiškiai oponuoja autoritarinėms valdymo formoms.
Kita vertus, siekiama išlaikyti atpažįstamumą, kuris liudytų valstybės aparato esminį architektūrinį skirtumą nuo biurų, parduotuvių ar viešbučių, tuo pačiu pabrėžiant pastato kaip dialogo su visuomene vietą. Šiuo atveju pastato simbolinis indeksas išreiškia ne vertikalios galios, bet horizontalaus dalyvavimo podūdį.
Trečia vertus, pastato architektūrinis išpildymas vadovautųsi tvarumo ir bioregionalumo nuostatomis, kurios itin svarbios globalinio atšilimo ir ekologinės krizės akivaizdoje.
Visos šios trys idėjinės kryptis susivienija vienalytėje monomedžiagiškoje struktūroje, kurią sudarytų fasadas, prieš jį nutiesta gatvės dalis ir 1.8 m aukščio tvorelė. Į gatvę tarsi įaugantis fasadas būtų suformuotas iš Lietuvoje randamų akmens riedulių mozaikos. Šis subtilus ir istorinėmis vietos statybos tradicijomis besiremiantis sprendimas leistų sukurti netikėtą urbanistinę situaciją, kai pastatas tikrąja šio žodžio prasme tampa miesto audinio dalimi. Tai vieta, į kurią galima patekti į ją dar net neužėjus.
Akmens riedulių mozaika leistų į architektūros procesus sugrąžinti itin tvarią ir šiame regione šimtmečius naudotą medžiagą, kuri neteko savo reikšmės dėl modernistinės ir industrializuotos statybos tendencijų. Ypač šiaurės Lietuvos dvaruose ir rūsiuose iki šiol randamos struktūros šiandienos bioregionalios statybos kontekste įgauna naują prasmę – tai itin patvari, o kartu ir tvari, ilgaamžiškumą garantuojanti medžiaga.
Monomedžiagiškoji mozaika standartines biuro funkcijas atliekantį pastatą ištrauktų iš anonimiškumo konteksto, suteiktų visam kvartalui šiltesnį charakterį. Vadovaujantis nuostata, kad atsidūrus greta pastato, galima jau juo pasivaikščioti, būtų siūloma nedarbo dienomis šioje vietoje lėtinti eismą, o esant galimybei – visai jį uždaryti.
Numatoma, kad horizontalios ir tolygios subordinacijos nuostata būtų išlaikoma ir ministerijų pasiskirstyme. Du lygiagretūs įėjimai užtikrintų ritmingą jų prieinamumą architektūrinėje struktūroje, kai šešios institucijos įsikuria viena greta kitos, beveik pagal muzikinio ritmo logiką 1+2, 1+2.
Pagal analogišką logiką, idėjinis pastatą formuojantis laukas būtų išpildomas ir interjero sprendimuose. Pastato viduje nebus naudojamos apdailos priemonės, kurių funkcija paslėpti vidines komunikacijas ir maskuoti struktūras. Tokiu būdu atviras medžiagiškumas primintų ir pratęstų horizontalios ir prieinamos architektūros nuostatas.
Pirmuose pastato aukštuose galėtų įsikurti ne tik komercinės, bet ir bendruomeninės paskirties, kūrybos, vaikų būrelių, savitarpio pagalbos organizacijos.
Projekto tipas | Konkursas |
Projekto pradžia | 2023 |
Numatyta baigimo data | — |
Bendrasis grindų plotas | 22,000m² |
Klientas | Turto Bankas, VĮ |
Architektas | Manto Peteraičio Architektūros Studija |
Projekto architektas | Mantas Peteraitis |
Vizualizacijos | Laurynas Liberis |
Teksto autorius | Kristupas Sabolius |
Konstruktorius | Baltic Engineers, UAB |
Inžinierius | Baltic Engineers, UAB |
Išvertus iš lotynų kalbos, žodis „minister“ reiškia „tarną“. Nuo pat savo ištakų ministerijos samprata siejasi su rūpesčiu kitais, įsiklausymu ir patarnavimu, atliepiančiu įvairiems poreikiams. Vis dėlto, istorijos eigoje ministerijos idėja palengva keitė savo prasmę, jo vaidmuo vis labiau imtas matyti kaip valdymo, procesų koordinavimo ir galios sutelkties centras.
Greta to, ministerijų, kaip ir kitų valstybės struktūrų, architektūrinio egzistavimo matmenį nuolat lydėjo simbolinis įforminimas. Santykių su visuomenę pobūdį apibrėždavo įcentruota vieta urbanistiniame plane, vertikalia subordinacija grįstas pastatų didingumas ar net skulptūrinėmis bei ornamentinėmis formomis demonstruojama galia. Sykiu šie pastatai išlaikydavo gana aiškų indeksą, kuris leisdavo juos lengvai atpažinti, lyginant su kitomis urbanistinėmis struktūromis. Paprastai tariant, valstybės aparato pastatai turėjo aiškiai skirtis nuo amatininkų dirbtuvių, gyvenamųjų pastatų ar parduotuvių.
Paskutiniais dešimtmečiais ši tendencija buvo beveik prarasta. Valstybė imta lyginti su verslu, jos funkcijų specifika ištirpo komercinių ir urbanistinių formų kontekste. Tokiu būdu įvyko reprezentacijų niveliacija, o valstybės architektūrinė pateiktis prarado savo specifiką.
Šio projekto centre atsiduria trilypė intencija.
Viena vertus, norima pabrėžti demokratinėje visuomenėje itin svarbią ministerijos atvirumo, prieinamumo ir dar Antikoje pabrėžtą „tarnystės“ idėją, kuri aiškiai oponuoja autoritarinėms valdymo formoms.
Kita vertus, siekiama išlaikyti atpažįstamumą, kuris liudytų valstybės aparato esminį architektūrinį skirtumą nuo biurų, parduotuvių ar viešbučių, tuo pačiu pabrėžiant pastato kaip dialogo su visuomene vietą. Šiuo atveju pastato simbolinis indeksas išreiškia ne vertikalios galios, bet horizontalaus dalyvavimo podūdį.
Trečia vertus, pastato architektūrinis išpildymas vadovautųsi tvarumo ir bioregionalumo nuostatomis, kurios itin svarbios globalinio atšilimo ir ekologinės krizės akivaizdoje.
Visos šios trys idėjinės kryptis susivienija vienalytėje monomedžiagiškoje struktūroje, kurią sudarytų fasadas, prieš jį nutiesta gatvės dalis ir 1.8 m aukščio tvorelė. Į gatvę tarsi įaugantis fasadas būtų suformuotas iš Lietuvoje randamų akmens riedulių mozaikos. Šis subtilus ir istorinėmis vietos statybos tradicijomis besiremiantis sprendimas leistų sukurti netikėtą urbanistinę situaciją, kai pastatas tikrąja šio žodžio prasme tampa miesto audinio dalimi. Tai vieta, į kurią galima patekti į ją dar net neužėjus.
Akmens riedulių mozaika leistų į architektūros procesus sugrąžinti itin tvarią ir šiame regione šimtmečius naudotą medžiagą, kuri neteko savo reikšmės dėl modernistinės ir industrializuotos statybos tendencijų. Ypač šiaurės Lietuvos dvaruose ir rūsiuose iki šiol randamos struktūros šiandienos bioregionalios statybos kontekste įgauna naują prasmę – tai itin patvari, o kartu ir tvari, ilgaamžiškumą garantuojanti medžiaga.
Monomedžiagiškoji mozaika standartines biuro funkcijas atliekantį pastatą ištrauktų iš anonimiškumo konteksto, suteiktų visam kvartalui šiltesnį charakterį. Vadovaujantis nuostata, kad atsidūrus greta pastato, galima jau juo pasivaikščioti, būtų siūloma nedarbo dienomis šioje vietoje lėtinti eismą, o esant galimybei – visai jį uždaryti.
Numatoma, kad horizontalios ir tolygios subordinacijos nuostata būtų išlaikoma ir ministerijų pasiskirstyme. Du lygiagretūs įėjimai užtikrintų ritmingą jų prieinamumą architektūrinėje struktūroje, kai šešios institucijos įsikuria viena greta kitos, beveik pagal muzikinio ritmo logiką 1+2, 1+2.
Pagal analogišką logiką, idėjinis pastatą formuojantis laukas būtų išpildomas ir interjero sprendimuose. Pastato viduje nebus naudojamos apdailos priemonės, kurių funkcija paslėpti vidines komunikacijas ir maskuoti struktūras. Tokiu būdu atviras medžiagiškumas primintų ir pratęstų horizontalios ir prieinamos architektūros nuostatas.
Pirmuose pastato aukštuose galėtų įsikurti ne tik komercinės, bet ir bendruomeninės paskirties, kūrybos, vaikų būrelių, savitarpio pagalbos organizacijos.
Projekto tipas | Konkursas |
Projekto pradžia | 2023 |
Numatyta baigimo data | — |
Bendrasis grindų plotas | 22,000m² |
Klientas | Turto Bankas, VĮ |
Architektas | Manto Peteraičio Architektūros Studija |
Projekto architektas | Mantas Peteraitis |
Vizualizacijos | Laurynas Liberis |
Teksto autorius | Kristupas Sabolius |
Konstruktorius | Baltic Engineers, UAB |
Inžinierius | Baltic Engineers, UAB |
Manto Peteraičio Architektūros Studija
Naugarduko g. 50-11, Vilnius, LT-03228
Telefonas: +37068521312
El. paštas: info@peteraitis.lt
Instagram: @mantaspeteraitis
Šioje svetainėje naudojami slapukai, kurie įgalina esmines svetainės funkcijas, taip pat analiką ir rinkodarą. Čia galite pasirinkti slapukų nuostatas: spausdami ‘OK’, sutinkate su nurodytų slapukų naudojimu. Daugiau informacijos